Kosmoso robinzonai

Uolėto groto sieną margino eilėmis iškalti keisti ženklai, stulbinamai panašūs į sanskrito abėcėlę. Iš pradžių pamaniau, kad bičiuliai paprasčiausiai nusprendė iš manęs pasijuokti, tačiau laiko nuosėdos ant akmens veikiai įtikino, kad čia ne pokštas. Ant sienų radau apie tris ar keturis šimtus ženklų.

— Čia dar ne viskas. Eime tolyn.

— Palūkėk, aš pasiimsiu ginklą.

Pasiėmiau iš mašinos automatą ir nusekiau paskui Mišelį ir Džeinsą. Už kelių šimtų metrų nuo uolos plytėjo nedidelis, tarsi išmiręs slėnis, kurio dugne kūpsojo metalo lakštų ir susisukusių sijų krūva — kažkokio didžiulio cigaro formos aparato liekanos.

Vilkinsas susimąstęs žingsniavo aplink.

— Kas čia per daiktas? Lėktuvas?

— Galbūt. Tik veikiausiai ne mūsiškas, ne žemiškas.

Prisiartinau ir įsispraudžiau į tarpą tarp nuolaužų. Šarvo lakštai giliai įsigremžė į birų smėlį. Jų metalas man buvo nepažįstamas; Vilkinsas pareiškė, kad čia kažkoks aliuminio lydinys.

Kol gremžiau šarvą, stengdamasis išsiaiškinti, koks gi čia metalas, amerikiečių inžinierius pasuko ten, kur turėjo būti priešakinė laivo dalis. Išgirdome nuostabos šūksnį, paskui jis pakvietė mus prieiti. Pirmagalio pažeidimai nebuvo itin reikšmingi, ir keistasis aparatas išsaugojo didžiulio cigaro galiuko pavidalą. Išlikusioje pertvaroje aptikome duris be užraktų. Jos lengvai atsivėrė, ir mes įsi— spraudėme vidun.

Ant šono paguldyto nukirsto kūgio formos kabinoje viešpatavo prieblanda, ir iš pradžių aš ničnieko nemačiau, išskyrus savo draugų siluetus. Palaipsniui akys įprato prie tamsos. Išvydau kažką panašaus į valdymo skydą su tokiais pat ženklais, kokius radome iškirstus uoloje, siaurus metalinius krėslus, nuo lubų karančius nuplėšytus varinius laidus. Ant balto vairininko sverto sustingo išdžiūvusi plaštaka. Ji buvo didžiulė, juoda, vis dar raumeninga, nepaisant audinių mumifikacijos, ir turėjo viso labo keturis pirštus — matyt, su išleidžiamais nagais. Nuo riešo ranka buvo nuplėšta.

Nesitardami nulenkėme galvas. Kiek laiko ši plaštaka iš paskutiniųjų gniaužia valdymo svertą? Kiek metų praėjo nuo tos dienos, kai ji vis dėlto nutupdė laivą į šią atkampią salą? Kokios būtybės valdė laivą? Gal tai buvo tyrinėtojai iš kurios nors Helijo planetos, o gal ateiviai iš kosmoso, o gal aukos, išsviestos į Telą iš savosios visatos nelyginant mes? Tik po daugelio metų mums pavyko rasti atsakymą į šį klausimą — ir tai anaiptol ne išsamų.

Aparato nuolaužose rausėmės iki pat sutemos. Nieko ypatinga neaptikome: kelias tuščias skardines, kažkokių prietaisų dalis, knygą aliuminio viršeliais (deja! — be jokių iliustracijų) bei kone žemiškos formos plaktuką — štai ir visi radiniai. Paskuigalyje, kur turėtų glūdėti varikliai, kūpsojo apsilydę ir surūdiję luitai, o tarp jų storame švininiame vamzdelyje — balto metalo gabalas. Po Naujajame Vašingtone atliktos analizės sužinojome, jog tai buvo uranas.

Nufotografavome radinį ir grįžome į laivą. Stebėtis mūsų radinių skurdumu nėra ko: sprendžiant iš užrašo ant uolos, dalis įgulos išsigelbėjo, tad, be abejo, pasiėmė viską, kas galėjo praversti. Nuodugniai ištyrinėti salą nebuvo kada. Pavadinome ją Paslapties sala ir nuplaukėme į gretimą, plytinčią kiek toliau į šiaurės rytus.

Čia tik vargais negalais įstengėme prisiartinti prie kranto, tačiau mašinos išritinti nepavyko. Nedidelė sausumos dalis, kurią apžiūrėjome, atrodė plika bei sausa. Neskaitant „vabzdžių”, saloje veisėsi vien plokščiosios „gyvatės”. Beje, čia suradome ir kelis akmeninius ssvisų įnagius. Tyrinėdami šiaurinį pietinio žemyno pakraštį, padarėme kur kas daugiau atradimų, bet podraug patyrėme ir nerimą.

Anksti ryte „Temereras” išmetė inkarą įlankoje, kurią juosė aukštos pačių fantastiškiausių formų uolos. Nuleisti sunkvežimiuką buvo nelengva, ir tuo metu, kai jis galiausiai išriedėjo į krantą, Helijas kybojo beveik zenite. Mišelis, Smitas ir aš sėdome į mašiną ir leidomės į kelią.

Ne be vargo užsiropštėme į plokščiakalnį, kuris tiek į šiaurę, tiek ir į rytus driekėsi iki pat horizonto. Iš pietų plokščiakalnį rėmi— no neaukštų kalnų grandinė — ten link ir nuriedėjome. Aplink plytėjo savana, šen ir ten pamarginta retomis medžių grupelėmis. Čia buvo tikras žvėrių draustinis: galijotai, „drambliai” bei smulkesni gyvūnai, šmižinėjantys ir po vieną ir dideliais būriais. Pažadinome porelę tigrozaurų, tačiau pastarieji, mūsų laimei, buvo nusiteikę taikiai: sunkvežimiukas nebūtų ištvėręs susirėmimo su tais baisūnais.

Trečią valandą dienos, kai baigėme valgyti vėlyvus pusryčius, tolumoje pasirodė gausi ir kažkokia keista banda. Kai ji priartėjo, atpažinome didžiuosius raudonuosius Vzliko genties ssvisus. Prisiminiau, jog mūsų bičiulis ne sykį kartojo, kad jų gentis atėjo iš pietų, dėl nežinomų priežasčių atsiskyrusi nuo likusiųjų. Šitai nutiko ne taip seniai, vos prieš keletą kartų iki mūsų „persikėlimo” į Telo planetą.

Šis susitikimas mus nuliūdino: ssvisai pastojo kelią į kalnus. Deja, žinant karingą „kentaurų” temperamentą, nepaisyti užkardos buvo pavojinga — ssvisų teisių pažeidimas neišvengiamai baigtųsi susirėmimu.