Kosmoso robinzonai

Susirinko Taryba, pasikvietėme ir amerikiečius. Pirmas kalbėjo Džeinsas:

— Naujojo Vašingtono uoste stovi du eskadriniai minininkai, prancūzų kreiseris „Siurkufas”, krovinvežys ir mažas tankeris. Be to, turime šešiolika lėktuvų, keturi jų sraigtiniai, ir tris helikopterius. Tačiau nebeturime nei benzino, nei dyzelinio kuro. Gal galite parduoti mums degalų? Svarbiausia, su pristatymu į vietą!

— Apie jokį pardavimą negali būti nė kalbos, — atsiliepė mano dėdė. — Padėti jums — pati elementariausia mūsų pareiga. Svarbiausia problema — transportas. Turime tiktai vieną laivą, „Temererą”, o jis šiam tikslui per menkas.

— O „Konkerano” korpusas? — paklausiau. — Man regis, jis dar pasitarnaus. Be to, yra baržos, jeigu jas galima pritaikyti kuro gabenimui. Ką pasakysite jūs? — kreipiausi į mūsų inžinierius.

Etranžas kiek pamąstė, paskui prabilo:

— Cisternų gamyba truks nuo dešimties iki dvylikos dienų. Mažiausiai tiek pat — specialios priešgaisrinės įrangos gamyba. Taigi, mėnuo. Dvi dešimties metrų ilgio, trijų pločio ir dviejų aukščio cisternos — iš viso šimtas dvidešimt tūkstančių litrų: šešiasdešimt tonų benzino ir šešiasdešimt tonų dyzelinio kuro.

— Verčiau daugiau dyzelino ir mažiau benzino, — įsiterpė Džeinsas.

— Įmanoma. Kiek kuro turime atsargoje?

— Šešis milijonus litrų, — atsakiau. — Visi rezervuarai sklidini, todėl pristabdžiau gavybą.

— Koks atstumas nuo Port Leono iki Naujojo Vašingtono?

— Maždaug keturi su puse tūkstančio kilometrų.

— Taip, bet čia nosies tiesumu, per atvirą vandenyną, — patikslinau.

Dėdė kreipėsi į Džeinsą:

— Jeigu mes patikėsime jums „Temererą” ir savo įgulą, ar įstengsite nuplukdyti laivą iki amerikiečių salos?

— Už tai atsakau savo galva. Jūsų mažasis laivas tiesiog nuostabus!

— Gerai, surizikuosime.

Po mėnesio „Temereras” išplaukė, iš paskos buksyru tempdamas baržą su šimtu keturiasdešimt penkiais tūkstančiais litrų kuro. Kaip vėliau man pasakojo Mišelis, kelionė buvo stebėtinai rami: nei audrų, nei „kalmarų”, nei jokių kitokių jūros pabaisų.

Naujasis Vašingtonas — vos viršum vandens iškilusi lyguma su dviem pakrantės kalvom, ant kurių grūdosi namai. Atvykėlius sutiko visokiausių pabūklų salvėmis. Miestas, išsidėstęs prie pat vandens, buvo papuoštas vėliavomis. Kreiserio orkestras sugrojo Jungtinių Valstijų himną. Paskui, skambant „Marselietei”, mažasis „Temereras” su savo barža įplaukė į uostą. Jūrų laivyno karininkai nulydėjo laivelį nustebusiais žvilgsniais. Dyzelinį kurą išsyk perpumpavo į Argentinos tankerio bakus, ir šis nedelsdamas pakėlė inkarą gi benziną sunkvežimiais išgabeno į aerouostą.

Naujojo Vašingtono prezidentas Linkolnas Donaldsonas iškilmingai priėmė Mišelį. Paskui prancūzai pakvietė jį į „Siurkufą”. Kai karininkai ir jūreiviai sužinojo, jog veikiai galės pamatyti Prancūzijos gabalėlį, jų džiaugsmui nebuvo galo!

Naujojo Vašingtono gyventojams prasidėjo įtempto darbo metas: norėdami demontuoti ir sukrauti į laivus viską, ką dar galima buvo išgelbėti, žmonės nesudėdami rankų triūsė nuo aušros iki aušros. Paskui sugrįžo tankeris, ir pirmasis karavanas — „Siurku— fas”, norvegų krovinvežys bei du eskadriniai minininkai, gabenantys minias žmonių bei įrangą, — išplaukė į žemyną.

Mišelis perspėjo mane per radiją. Atsakydamas pranešiau, jog mes tuo tarpu susitarėme su Vzliku, kuris po „uošvio” mirties tapo vyriausiuoju genties vadu. Ssvisai užleido amerikiečiams teritoriją, kuri, tiesą sakant, priklausė juodiesiems ssvisams, arba slvi— pams, ir dalį savo žemių tarp Dronos bei Nepažintųjų kalnų. Be to, išsiderėjau koridorių palei visą Dordonę iki pat žiočių, kur ketinome statyti Vakarų Uostą. Kol vyko derybos, prancūzai taip pat nesėdėjo be darbo. Kalnų papėdėje statėme amerikiečiams namus — toje žemėje, kuri išties priklausė raudoniesiems ssvisams, daugiausiai kitoje Dronos pusėje, kaip tik priešais mažytį mūsų postą vadinamą Chromu.

Ir štai pasirodė pirmasis karavanas. Stebėtojai iš posto Dronos žiotyse pranešė apie jį anksti ryte, kai laivai tik artinosi prie kranto. Krovininis laivas ir „Siurkufas” dėl pernelyg didelės gramzdos išmetė inkarus pačioje Dronoje, o eskadriniai minininkai nuplaukė Iželiu. Toliau amerikiečiai traukė didžiuliu stambių valčių karavanu. Nubuksyravome persikėlėlius į naująsias jų valdas. Buvo nuspręsta, jog kol kas amerikiečiai tenkinsis raudonųjų ssvisų žemėmis, o slvipų žemių užkariavimą atidės geresniems laikams — būtent todėl, kad už tą žemę prisieitų kovoti.

Mišelis parskrido lėktuvu, netrukus pasirodė ir septintasis, paskutinysis, karavanas. Iki to meto sala beveik visiškai paskendo, tačiau Naujojoje Amerikoje jau išaugo septynių kaimų miestelis, o laukuose subrendo pirmasis derlius. Naujajame Nju Vašingtone, kaip juokais jį praminė amerikiečiai, gyveno apie penkis tūkstančius žmonių.