Kosmoso robinzonai

— Turėjome svarbesnių darbų. Teko laidoti aukas, valyti griuvėsius, statyti namus. Mums liko labai mažai benzino — visas atsargas supylėme į vieno iš septyniolikos lėktuvų bakus. Tas buvo geriausiai išsilaikęs. O dabar sudužo ir jis…

— Ar nė sykio negirdėjote mūsų transliacijų?

— Ne, nė sykio, nors eterį naršėme ištisus metus.

— Keista! Kaipgi jūs gyvenote visą tą laiką?

— Turėjome daug konservų, gerai derėjo kviečiai. Gaudėme žuvį: kai kurios žemiškosios rūšys išgyveno ir sparčiai dauginosi. Tačiau visiškai neturėjome pieno, — liūdnai pridėjo Smitas. — Dėl to numirė daug vaikučių.

Aš savo ruožtu papasakojau jam apie mūsų reikalus.

Trečią valandą dienos pasiekėme „Temererą”. Išlaipinau išgelbėtus žmones ir nedelsdamas vėl leidausi į kelią, nepaisydamas karštų Mišelio protestų. Jei būčiau žinojęs, kokia klaiki scena manęs laukia!

Jau artinausi prie lėktuvo, kai ūmai pastebėjau didžiulę drebu— tinę stulbinamos šviesiai violetinės spalvos masę, kuri didžiuliu greičiu šliaužė ta pačia kryptimi — ko gero, įveikdama po trisdešimt ar keturiasdešimt kilometrų per valandą. Savo forma ji priminė klaikią amebą kurios skersmuo viršijo dešimt metrų, o aukštis siekė metrą.

Susidomėjęs sustabdžiau mašiną. Nekreipdamas į mane dėmesio, violetinis padaras toliau šliaužė lėktuvo link.

Tą akimirką atsivėrė fiuzeliažo durys, ir pro angą dirstelėjo kanadietis. Vaikinas pastebėjo sustojusį sunkvežimiuką pamojo ranka ir pasileido man priešais. Jam įkandin iš lėktuvo išlipo Etjenas, O'Hara ir Džeinsas.

Dėbtelėjau į pabaisą: prašmatni violetinė spalva išnyko, dabar šliužas buvo pilkas, apvalus ir panėšėjo į didžiulį apipelijusį akmenį. Paris artėjo. Nujausdamas pavojų, ėmiau riedėti jo link, tolydžio mygdamas signalą. Mechanikas nusišypsojo, dar sykį pamojo man ranka ir paspartino žingsnį. Riedėjau pas jį visu greičiu! Ir visgi pavėlavau.

Ūmai pabaisa vėl sutvisko violetine spalva ir puolė kanadietį. Paris išvydo ją stabtelėjo, apsigręžė ir nukūrė atgal. Ir tuomet įvyko šiurpus bei nesuprantamas dalykas: nuaidėjo sausas treškesys, ore šmėstelėjo kažkas panašaus į melsvą kibirkštį, ir vaikinas griuvo ant žemės. Po akimirkos jis dingo violetinėje masėje.

Iš siaubo netekęs žado, spustelėjau stabdį. Pabaisa apsigręžė ir puolė prie mašinos. Šokau iš savo vietos, įsiropščiau į bokštą prie kreipiančiųjų lovių, kur dar nuo ryto gulėjo raketos, ir ėmiau karštligiškai sukioti taikymosi rankenėles. Vėl žybtelėjo melsva kibirkštis ir smogė į radiatorių. Mane kaip reikiant krestelėjo. Tai nepanėšėjo į elektros srovės iškrovą — mano kūną sutraukė ledinis mėšlungis. Tą pat akimirką spustelėjau paleidimo mygtuką. Abi raketos nėrė į gyvas gleives, atsidūrusias vos per dešimt metrų nuo sunkvežimiuko. Nuaidėjo du duslūs sprogimai, kurtinantis iškrovų treškesys, į orą pakilo violetinių drebučių skiautės. Pabaisa susirietė ir sustingo.

Vėl pajudėjau į priekį atsargiai privažiavau arčiau. Violetinė želė mažumą virpčiojo, jos gelmėse blaškėsi paskutinės kibirkštys. Bet kanadietis pradingo be pėdsako. Pravėriau dureles ir sviedžiau į violetinę šaltieną dvi padegamąsias granatas; nuo karščio ji sutreškėjo, susigniaužė ir liovėsi virpėjusi.

Tuo tarpu prisiartino likusieji.

— What an awful thing! — sumurmėjo Džeinsas ir pakartojo prancūziškai: — Koks siaubas!

— Bijau, kad jūsų mechanikui jau niekuo nebegalėsime padėti, — tariau. — Nebent palaidoti.

Bet kai kirviu sukapojome susiraukšlėjusį bei tarsi sumedėjusį padaro kūną, radome vien auksinį žiedą, daugiau ničnieko!

Prislėgti sukrovėme į sunkvežimį du kulkosvaidžius. Amerikiečių lakūnai įsitaisė priekaboje, Etjenas užėmė savo vietą prie raketinio įrenginio, ir visi sugrįžome į laivą.

Kitą dieną atlikome dar kelis reisus — norėjome pasiimti likusius ginklus, šaudmenis, elektros variklius bei viską kas dar galėjo praversti. Paskutinysis sunkvežimį vairavo Mišelis — ir vėl sutiko violetinę mirtį. Bičiulis iš tolo sušaudė keturis pasišlykštėtinus ir klaikius padarus.

Kai tik sunkvežimiukas sugrįžo į denį, pakėlėme inkarą ir nedelsdami išplaukėme — atsisveikinimui raketomis pavaišinę pernelyg smalsią gigantišką hidrą kuri ištiško į skutus. Dabar jaučiausi kur kas ryžtingesnis nei pradžioje. Visų pirma, mes sėkmingai atlikome savo misiją antra, nuo šiol valdymą galėjau patikėti žmonėms, iš kurių bent du išties žinojo, kas yra laivas ir kaip jį valdyti.

AŠ APLANKIAU NEŽINOMAS ŽEMES

Techninį vadovavimą patikėję Džeinsui ir jo karininkams, mudu su Mišeliu likome vien formaliais ekspedicijos vadovais. Pasiunčiau radiogramą į Kobalt Sitį, paskui, paklausęs Vilkinso patarimo, pamėginau susisiekti su Naujuoju Vašingtonu. Kad ir kaip keista, man pavyko išsyk. Džeinsas trumpai pranešė, kas nutiko, perdavė mums vyriausybės padėką ir kvietimą apsilankyti saloje.

— Apgailestauju, — atsakiau, — bet šiuo metu kvietimo priimti negaliu. Iki Naujojo Vašingtono bent dešimt tūkstančių kilometrų; mums paprasčiausiai nepakaks kuro. Iš pradžių sugrįšime į Kobalt Sitį.