Mūsų įgulos nariai, neskaitant Mišelio bei mudviejų su Martina, dar nebuvo susipažinę su Telo gyvūnija — iki šiol jiems teko matyti tik hidras. Lengva įsivaizduoti, su kokia nuostaba žmonės stebeilijo į neregėtus žvėris. Kartą vakare vienam tigrozaurui pavyko liuoktelti nuo kranto stačiai į denį ir sužeisti du žmones. Laimei, jį veikiai pribaigė patrankos šūvis. O kai atsidūrėme jau visai netoli Dronos žiočių, pakrante galopu nuskriejo du ssvisai. Po kelių minučių priešaky išvydome tris dūmų stulpus: sutartą Vzliko ženklą.
Jis laukė mūsų iškyšulyje, dviejų upių santakoje. Stovėjo vienas, o bemaž penkiasdešimt jo genties ssvisų pleištu išsirikiavo už mūsų bičiulio nugaros.
— Sveiki! — savo švilpiančiu balsu pratarė Vzlikas.
— Sveikas, Vzlikai, — atsakiau.
„Konkeranas” išjungė variklius, tačiau inkaro neišmetėme — baiminomės kokių nors netikėtumų.
— Kopk pas mus, — pasiūliau aš.
Vzlikas puolė į vandenį ir keleiviniu trapu įsiropštė į laivą. Tuo metu iš mašinų skyriaus išlindo mechanikas ir iš nuostabos išsižiojo.
— Nejau mums teks gyventi su šitais keistuoliais?
Vzlikas grįžtelėjo į jį ir atsakė:
— Nesibijok, jie geri.
Mechanikas taip suglumo, jog net neįmanoma apsakyti.
— Čia tai bent! Jis kalba prancūziškai?!
Vyruko elgesys mane nustebino, bet paskui prisiminiau, jog didžiuma kaimo gyventojų ssvisą regėjo tik prabėgom: jis beveik visą laiką buvo su manimi, o aš dažniausiai triūsiau ekspedicijose.
Prie manęs priėjo Mišelis su Martina.
— Na, kaip? — pasiteiravo mergina. — Ką jūs atsakysite į mūsų pasiūlymus?
— Mes pasirinkome taiką. Duodame jums Signalinį kalną, mūsiškai Nssa, duodame visą žemę tarp Vezerio, Dordonės ir Dronos iki Nepažintųjų kalnų, mūsiškai Bsser. Mainais jūs duosite mums geležies — tiek, kiek reikės mūsų ginklams, ir padėsite kovoje su juodaisiais ssvisais, ar slvipais, su tigrozaurais ir galijotais. Galėsite eiti per mūsų žemes ir rausti jose savo duobes, tačiau negalėsite jose medžioti. Tam reikės prašyti genties tarybos leidimo.
— Mes sutinkame, — atsakiau. — Tik dėl geležies — mums reikės laiko, kad įstengtume ją iškasti.
— Žinome. Papasakojau ssvisams, kaip jūs išgaunate ją iš žemės. Vadai nori jus matyti.
— Gerai, eime.
Nuleidome į vandenį valtelę ir sėdome į ją trise: Vzlikas, Mišelis ir aš. Martina liko laive, nepastebimai pasislinkusi arčiau patrankos.
— Be quiet, but careful[5]
, — tariau pasibaisėtina anglų kalba — kad Vzlikas nesuprastų.Keturi geri yriai — ir valtelė nosimi bedėsi į krantą. Tuzinas ssvisų prisiartino, norėdami apžiūrėti mus iš arčiau. Mums atrodė, kad visi jie visiškai vienodi, ir, jei Vzlikas būtų įsimaišęs tarp likusiųjų, mes jau nebūtume įstengę jo rasti. Vėliau, mažumą įpratę prie čiabuvių išvaizdos, mes, žinia, pradėjome skirti pažįstamus ssvi— sus, nors, atvirai šnekant, jų tarpusavio skirtumai gerokai menkesni nei žmonių.
Vzlikas keliais žodžiais perdavė, kad mes priėmėme visas sąlygas. Ssvisai atsakė tradiciniu pasveikinimu, kuris nėmaž nepanėšėjo į spalvingą žemiškųjų laukinių šneką iš nuotykinių mano vaikystės romanų. Tuomet draugystės vardan kiekvienam įteikiau po puikų plieninį peilį — Vzlikas tokį jau turėjo. Sprendžiant iš padėkos žodžių, dovana jiems patiko, tačiau veiduose nevirptelėjo nė vienas raumuo.
Grįžome į laivą kartu su Vzliku ir lėtai pajudėjome upe aukštyn. Sustojome ten, kur Iželis — taip pavadinau tą naująją upelę — iš— linksta plačiu lanku: toliau prasidėjo slenksčiai. Čia upė išsiliejo į ramų dviejų šimtų metrų pločio užutekį; į šiaurinį krantą įsigraužė nedidelė įlankėlė, tarsi žyminti būsimą uostą. Geresnės vietos nebuvo ko ieškoti. Norėjau pradėti iškrovimo darbus, tačiau jau temo; mes išmetėme inkarą ir pernakvojome upės viduryje.
Visą kitą dieną vertėme medžius prieplaukos statybai. Po savaitės ji buvo baigta. Patiesėme bėgius ir ėmėmės pačios sudėtingiausios operacijos — reikėjo iškrauti keltuvą. Jis net išardytas buvo neįtikėtinai sunkus, ir mums nepavyko išvengti nelaimės: apie vidudienį jaunas darbininkas (viso labo dvidešimt trejų metų amžiaus) Leonas Beljeras paslydo, ir vargšelį sutraiškė kritusi sija. Bet netgi sielvartauti neturėjome kada; palaidojome jaunuolį ir jo atminimui įlanką pavadinome Port Leonu.
Kai galiausiai surinkome keltuvą dirbti tapo kur kas lengviau. Ir vis dėlto su garvežiuku bei trimis vagonais teko kaip reikiant paplušėti. Užtat visa kita iškrovėme tarsi žaisdami.
Mišelis perėmė laivo kapitono pareigas, ir „Konkeranas” išplaukė atgalios, o mes, likusieji šešiasdešimt žmonių, pradėjome statyti rąstų fortą, kuriame galėtume pasislėpti nuo tigrozaurų ir netgi nuo ssvisų, jei tie dėl kokių nors priežasčių sumanytų mus pulti. Nuolatos palaikėme radijo ryšį su Taryba. Kelininkų brigada išsyk ėmė kloti geležinkelio bėgius — tiesti penkiasdešimties kilometrų ilgio atšaką, turinčią sujungti Port Leoną su Kobalt Sičiu.