Kosmoso robinzonai

Kol sugrįžo „Konkeranas”, gabenantis naują krovinį, spėjome nutiesti viso labo keturis kilometrus, kuriems sunaudojome visą bėgių atsargą. Laivo reisas truko dvidešimt tris dienas. Mums atplukdė gausybę degalų, bėgių bei mažutį ekskavatorių. „Konkeranu” atvyko ir penkiasdešimt darbininkų. Trečiuoju reisu atplaukė pirmosios šeimos, moterys su vaikais. Tuo metu padėtis kaime truputį pagerėjo, tačiau hidros vis vien atlėkdavo kone kasdien.

Kitu reisu atvyko kelios karvės bei avys, kurias išleidome į sklypą užsėtą žemiškosiomis žolėmis. Baimindamiesi netoliese besišlaistančių tigrozaurų, jas kas vakarą pargindavome į forte suręstą tvartą. Penkis ar šešis plėšrūnus teko nukauti, ir likusieji galiausiai pasišalino iš mūsų ganyklų.

Į naująsias valdas plūdo vis nauji persikėlėliai, jiems išsyk statėme laikinas lūšnas — po du kambarius šeimai. Viengungiai — beje, jų darėsi vis mažiau ir mažiau — gyveno bendrabutyje. Palaipsniui Port Leonas įgavo tipiško Laukinių Vakarų pionierių miestelio pavidalą, tik be susišaudymų ir be saliūnų.

Visų nuotaika buvo pakili: žmonės jautėsi laimingi, jog galų ga le nusikratė hidrų. Geležinkelio atšaka kasdien vis ilgėjo. Iš pradžių atkariavome dvidešimtą kilometrą, paskui trisdešimtą, po to — keturiasdešimtą. Galutiniame geležinkelio taške išaugo kaimelis-tvir— tovė, keliaujanti priekin kartu su kelio statytojais.

Ir štai išaušo diena, kai geležinkelis pasiekė slėnį, kuriame turėjo išaugti mūsų sostinė. Tuo metu žemiškajame kaime liko vos pusantro šimto žmonių — daugiausiai darbininkai, kurie, vadovaujami inžinierių, ardė gamyklos įrangą. Su jais liko ir mano dėdė bei Menaras: žinodami, jog observatorijos perkelti nepavyks, jie nusprendė išvykti tik paskutiniuoju reisu. Prieš kelionę visi pastatai buvo kuo kruopščiausiai užkonservuoti — paruošti laukti dienos, kai mes įsitaisysime tobulesnes transporto priemones.

Žinia, negalėjome pasiimti didžiojo teleskopo su pusšešto metro skersmens veidrodžiu, tačiau du kitus teleskopus, pusmetrio ir šimto aštuoniasdešimties centimetrų skersmens, visgi pervežėme.

Apie tas naujakurystės dienas išsaugojau pačius šviesiausius prisiminimus.

Mūsų namai, dažniausiai ręsti iš rąstų, netvarkingai, tačiau labai vaizdingai rikiavosi slėnio šlaituose. Aplink šmirinėjo gausybė gyvūnų, tačiau tarp jų nesimatė nei tigrozaurų, nei galijotų: dažniausiai pasitaikydavo taikūs žolėdžiai ar smulkūs plėšrūnai, primenantys mūsų lapes ar kates. Beje, žemiškosios kaimo katės dauginosi neišpasakytai greit ir labai mums padėjo, naikindamos smulkius graužikus, besikėsinančius į pasėlius.

Iš artimiausių uolų mergelio pradėjome gaminti cementą. Pirmiausiai už trijų šimtų metrų nuo akmens anglies radimvietės pastatėme metalurgijos cechus. Kai tik atvyko staklės, jas tučtuojau pastatėme numatytose vietose. Ir netrukus gamykla pradėjo veikti.

Tą atmintiną dieną vedžiau Martiną. Vestuvės buvo labai paprastos, perdėm civilinės, nes nei aš, nei jinai netikėjome dievu. Telo planetoje susituokėme ne pirmi: dviem mėnesiais anksčiau Kobalt Sityje žiedus sumainė Belteras ir Ida. Tačiau kadangi mūsų vedybos buvo, pasak Vzliko, „vadų jungtuvėmis”, ssvisai atsiuntė visą delegaciją su dovanomis. Vzlikas jiems papasakojo, kad man labiau už viską patinka akmenys, tad priešais mane pažėrė visą krūvą visokiausių pavyzdžių, tarp kurių radau kelis nepaprastai gražius brangakmenius bei gabalėlį puikiausios vario rūdos. Pastarąja apsidžiaugiau labiausiai. Paklausiau, kur ją surado, ir ssvisai parodė man vietą į pietryčius nuo Tamsos viršukalnės. Radimvietė pasirodė besanti neįtikėtinai turtinga.

Jau seniai norėjau aplankyti Vzliko gentį, tik vis neištaikiau progos. O dabar nusprendėme pasidovanoti sau „povestuvinę kelionę” ir nukeliauti pas ssvisus savo senuoju šarvuočiu. Tiltas, kurį kadaise pastatėme per Vezerio upę, išliko: ssvisai juo naudojosi ir tausojo. Vakarop nusigavome iki urvų. Jie išsidėstė gana stačiame, į vakarus žvelgiančiame skardyje, kurio papėdėje čiurleno upeliukas.

Vzlikas iš anksto perspėjo saviškius apie mūsų vizitą. Mus sutiko ir nulydėjo pas genties vadą — labai seną ssvisą su nuo laiko pažaliavusia oda. Jis gulėjo ant storos sausų žolių paklotės dideliame atvirame urve, kurio sienas puošė stulbinančiai gyvi strėlėmis suvarpytų galijotų ir tigrozaurų atvaizdai. Tarp tų piešinių, veikiausiai turinčių magišką reikšmę, ūmai išvydome save: žmonės ir sunkvežimis buvo pavaizduoti ganėtinai tiksliai. Tačiau strėlės uoliai nutrintos! Ši detalė mus pralinksmino ir podraug nudžiugino.

Mane apstulbino ssvisų olose viešpataujanti švara. Įėjimus gana sandariai pridengė odiniai skydai. Viduje degė augalinio aliejaus šviestuvai.

— Jų kultūra visai žmogiška! — pastebėjo Martina.

— Tu teisi. Net manau, kad ssvisų gyvenimo būdas menkai tesiskiria nuo akmens amžiaus žmogaus gyvenimo būdo. Nebent valyvumu.