Kosmoso robinzonai

Senasis Slijukas — taip vadino vadą — atsistojo ir per Vzliką kreipėsi į mus pasveikinimo žodžiais. Už Slijuko nugaros ant akmeninės sienos kybojo jo ginklai: didelis lankas, strėlės bei ietys. Vadas nevilkėjo jokių drabužių, neskaitant žėrinčių akmenėlių vėrinio.

Įteikiau jam peilį ir plieninius strėlių antgalius, o taip pat mažą veidrodėlį, kuris ssvisą apstulbino labiau nei visa kita. Visos vakarienės metu — dabar žinojome, kad Telo planetos gyvūnija valgoma, tad kimšome nesibijodami — jis nepaleido veidrodėlio iš rankų.

Ssvisai labai atidūs savo žmonoms ir apskritai nepaprastai jomis rūpinasi — išties stulbinantis elgesys tokiame primityviame išsivystymo lygyje. Ssvisų „moterys” mažesnio ūgio, kresnesnės, jų oda šviesesnė nei „vyrų”. Man pasirodė, jog Vzlikas ir vado dukra Ssuai kits kitą pažįsta labai artimai. Ši aplinkybė mane labai nudžiugino — jei Vzlikas po savo „uošvio” mirties taps genties vadu, mūsų sąjunga tik sutvirtės.

Pas ssvisus paviešėjome aštuonetą dienų. Ilgai šnekučiuoda— vausi su Vzliku, klausinėdamas visko, ko nespėjau sužinoti anksčiau.

Palaipsniui išsiaiškinau jų bendruomenės sandarą. Skirtingai nei slvipai, juodieji ssvisai, rudieji pripažino monogamiją. Gentyje buvo keturios giminės, turinčios savo vadus; giminės susivienydavo tik karo ar didelės medžioklės atveju. Viso gentyje apie aštuonis tūkstančius ssvisų, įskaitant „moteris” bei vaikus. Gentis priklauso sąjungai, vienijančiai dar dešimt genčių, tačiau visos jos renkasi draugėn tik ypatingo pavojaus atveju. Pagrindinis ssvisų darbas — medžioklė, tačiau jie užsiima ir primityvia „žemdirbyste” — tai yra, išberia sėklas ir dukart metuose surenka derlių. Jie moka rūkyti mėsą ir tokiu būdu ruošia atsargas ateičiai.

Iš visų pusių, išskyrus šiaurinę, ssvisų gentį supa jų amžini priešai — juodieji slvipai. Toli pietuose gyvena kitos raudonųjų ssvisų gentys. Legendos byloja, kad kadaise ten buvo jų progimtinė.

Ssvisai priklauso kiaušdėjų rūšiai. Patelės per metus padeda po du kiaušinius — didumo sulig stručio kiaušiniu. Po trisdešimties dienų iš kiaušinio išsirita visiškai susiformavęs mažutis ssvisas, kuris išsyk gali maitintis savarankiškai.

Giminiški ryšiai už šeimos ribų praktiškai neegzistuoja. Ssvisai gyvena labai ilgai, po šimtą, šimtą dešimt žemiškųjų metų, nebent žūtų kare — kas, beje, nutinka gana retai. Paprastai visi jie pasižymi beatodairiška narsa, be to, yra nepaprastai karingi. Ssvisai šventai puoselėja ištikimybę sąjungininkams ir žudo priešus ne iš neapykantos, o vien todėl, kad anie yra priešai. Vagystė jiems visiškai nežinomas dalykas. Priešų atžvilgiu — kitas reikalas! Čia jie nepaprastai išmoningi. Intelekto požiūriu ssvisai niekuo nenusileidžia žmonėms ir, palyginti su pastaraisiais, pasižymi stulbinamu imlumu. Bet prašau man atleisti, pasakoju apie tai, ką jūs seniai jau žinote, nes ilgainiui ssvisai taip įsitraukė į kasdienį mūsų gyvenimą, jog šiandien daugelis jų tapo darbininkais, o kai kurie netgi matematikais.

Keliaudami atgalios užsukome į Port Leoną. „Konkeranas” tik ką grįžo iš paskutiniojo reiso su čerpių bei plytų kroviniu. Jis atgabeno ir šimto aštuoniasdešimties centimetrų skersmens teleskopą bei paskutiniuosius kaimo gyventojus. Drauge atvyko ir mano dėdė su Menaru.

LĖKTUVAS

Prabėgo daugiau nei dvylika žemiškųjų mėnesių. Jei matuotume senais matais, Telo planetoje gyvenome jau penktus metus. Menaras paskaičiavo, jog šis laikotarpis turėtų atitikti trejus Telo metus.

Kobalt Sitis pamažėle keitėsi. Dabar jis panėšėjo į tirštai gyvenamą miesto tipo gyvenvietę, juosiamą laukų, kuriuose žmonės pjovė kviečius ir skiną — vietinius ssvisų javus. Kobalt Sityje buvo du su puse tūkstančio gyventojų, elektros stotis, maža klinika, kurioje Masakras ruošė būsimus gydytojus, ir netgi universiteto užuomazga, kur pats dėsčiau penketą valandų per savaitę. Žemiškosios žolės vis atkakliau stūmė Telo augmeniją, ir artimiausiose kalvose ganėsi gausios galvijų bandos.

Mes kasėme įvairius metalus ir anglį, visiškai tenkindami savo reikmes; penkiasdešimt penkių kilometrų ilgio geležinkelio atšaka jungė gyvenvietę su Aliuminio kalva, kur karjere dirbo keturiasdešimt žmonių, tiekiančių gamyklai boksitus. Port Leone įsikūrė šeši šimtai gyventojų. Svajodamas apie tolimesnius tyrimus, ten įkūriau laivų statyklą, kurioje darbininkai baigė įrengti greitesnį laivą nei mūsiškis „Konkeranas”. Inžinieriai dėjo visas pastangas, kad išlikusios technikos dėka pagamintų daugiau naujesnių bei tobulesnių staklių.

Kas dvidešimt dienų jau įprastu keliu į Naftos šaltinį išvykdavo du naftovežiai. Gręžinys buvo toli — už aštuonių šimtų kilometrų. Beje, tas gręžinys sparčiai seko, ir aš žinojau, kad netrukus bus galima atšaukti šešiasdešimt jį aptarnaujančių žmonių. Tačiau dėl to nėmaž nesijaudinau: atsargoje turėjome dešimtis tonų benzino bei mazuto, o visų svarbiausia — vos už šimto kilometrų nuo miesto atradau naują naftingą rajoną.