Trumpiau tariant, viskas klojosi taip, jog retsykiais užsimiršęs galėjai pagalvoti, kad per kažkokį stebuklą vėl atsidūrėme Žemėje — jei ne kartkartėmis gatvėse pasirodantys ssvisai ir ne dvi saulės bei trys mėnuliai danguje. Būtent tuo metu nutiko visų reikšmingiausias įvykis po mūsų atvykimo į Telo planetą.
Tą vakarą užsisėdėjau savo kabinete pirmajame mūsų mažyčio namo aukšte: reikėjo surūšiuoti pastabas ir sutvarkyti paskubomis brūkšteltus geologinių žemėlapių juodraščius. Jau vėlai nakčia per radiją iškviečiau naftos bokštelių meistrą daviau jam užduotį rytojaus dienai ir užkopiau aukštyn, visai pamiršęs išjungti kampe stovintį imtuvą Pamiegojau vos pusvalandį, kai mane pažadino Martina:
— Paklausyk, apačioje kažkas kalba!
— Tikriausiai lauke…
Priėjau prie lango, atlapojau jį, įsiklausiau. Lauke viešpatavo tamsa bei tyla. Miestas miegojo. Languose nesimatė nė žiburėlio. Tik sargybos bokšto prožektorius lėtai piešė ratus, išplėšdamas iš tamsos namą po namo.
— Tikriausiai tau pasivaideno, — tariau, vėl guldamas į patalą.
— Paklausyk, štai ir vėl!..
Įsiklausiau: išties, apačioje girdėjosi kažkokie balsai.
— Niekai! — sumurmėjau snūsdamas ir ramiai išlemenau pusiau pamirštus žemiškus žodžius: — Paprasčiausiai pamiršau išjungti radiją…
Ir tuomet mano sapnas išgaravo it nebuvęs.
— Velniai rautų, kas gi gali mus kviesti tokiu metu?
Kūlvirsčia nusiritau laiptais ir puoliau prie imtuvo. Lempos degė, tačiau eteris tylėjo. Per langą regėjau dangų, nusėtą žvaigždėmis; ko gero, mėnuo jau nusileido. Ir ūmai iš garsiakalbio nuskambėjo balsas:
— Here is WA, calling New Washington… Here is WA, calling New Washington…[6]
Tyla. Ir vėl:
— Here is WA…
Garsas buvo labai aiškus. Matyt, transliuojanti stotis kažkur netoliese.
— Paklausyk! — vėl tarė Martina.
Apmiriau, sulaikydamas kvapą. Tolumoje kažkas tyliai dūzgė.
— Nejau lėktuvas?
Pribėgau prie lango. Tarp žvaigždžių lėtai šliaužė mažutėlaitis žiburėlis. Puoliau prie aparato ir ėmiau karštligiškai sukioti rankenėles, stengdamasis surasti transliacijos bangą
— WA, WA. Who are you? — šaukiau į siųstuvą laužyta anglų kalba. — Who are you?
Galiausiai aptikau reikiamą bangą.
— WA. Who are you? Here New France![7]
Išgirdau slopų šūksnį ir atsakymą puikia prancūzų kalba:
— Kalba WA lėktuvas. Kur jūs esate?
— Stačiai po jumis. Žiūrėkite, lauke įžiebsiu šviesą.
Dabar lėktuvas sukosi viršum mūsų galvų.
— Matau jūsų žiburius. Naktį leistis neįmanoma, mes atskrisi— me vėliau. Kiek jūsų ir kas esate?
— Maždaug keturi tūkstančiai, visi prancūzai. O jūs?
— Lėktuve septyni, o Naujajame Vašingtone — vienuolika tūkstančių amerikiečių, prancūzų, kanadiečių ir norvegų. Neišjunkite šios bangos. Mes jus iškviesime.
— Ar ilgai skrendame?
— Dešimt valandų. Išskridome į žvalgybą. Dieną sugrįšime pas jus, o dabar lekiame į pietus. Nekvieskite mūsų, bet lai kas nors visąlaik budi prie imtuvo. Netrukus susisieksime su Naujuoju Vašingtonu. Nuoširdžiai džiaugiamės, kad čia esame ne vieni. Iki greito pasimatymo!
Ir balsas vėl ėmė kartoti šaukinius.
— Here is WA!
Netrukus prasidėjo dvišalis pokalbis anglų kalba, kurią prastai supratau. Matyt, pilotas pranešė apie mus.
Nepajėgdami nusėdėti namuose, nuskubėjome žadinti mano brolio, Lui ir Breforo, kurie gyveno visi drauge vos už šimto metrų nuo mūsų namelio. Paskui ištraukėme iš lovų Mišelį, Menarą visus Tarybos narius ir galiausiai sukėlėme visą miestą. Naujiena plito žaibo greičiu. Paskambinau net į Port Leoną ir, pranešęs apie lėktuvą įsakiau paspartinti „Temerero” — „Narsiojo” — įrengimo darbus. Mes vos įstengėme sulaukti aušros.
Ryte Kobalt Sičio gyventojai pradėjo ruoštis lakūnų sutikimui. Nenorėdami pasišiukšlinti, išvalėme didelę kietos dirvos aikštelę ir išdėliojome baltą strėlę, nurodančią vėjo kryptį. Tada grįžau prie imtuvo, kur budėjo Martina.
— Na, ką?
— Kol kas nieko.
— Juk mums negalėjo prisisapnuoti!
Lėtai praslinko dar dvi varginančio laukimo valandos. Apie imtuvą susirinko visa minia. Mano darbo stalą prie kurio net Martina nedrįsdavo prisiliesti, be ceremonijų nustūmė į šalį, nubraukė popierius, tačiau man buvo vis vien. Tas pat vyko ir merijoje, kur stovėjo toks pat siųstuvas-imtuvas. Ir staiga:
— VA kviečia Naująją Prancūziją! VA kviečia Naująją Prancūziją!
— Naujoji Prancūzija klauso! Kalbėkite!
— Mes skrendame virš žemyno šalia ekvatoriaus. Sugedo du varikliai. Matyt, grįžti nebeįstengsime. Ryšys su Naujuoju Vašingtonu nutrūko. Jus girdime labai prastai. Jei žūtume, štai Naujojo Vašingtono koordinatės: 41°32′ šiaurės platumos, 62°12′ vakarų ilgumos…
— Kur esate dabar?
— Maždaug aštuoni laipsniai šiaurės platumos ir dvylika laipsnių vakarų ilgumos.
— Ar turite ginklų?
— Taip. Kulkosvaidį ir šautuvus.
— Pasistenkite nusileisti. Mes jus surasime. Sugaišime (mintyse skubiai paskaičiavau) maždaug dvidešimt ar dvidešimt penkias dienas. Gyvūnų, panašių į raganosius, mėsa valgoma. Tik neragaukite nepažįstamų vaisių.
— Griežtai taupant atsargas, jų mums pakaks trisdešimčiai dienų. Leidžiamės, trečiasis variklis taip pat gęsta.