Kosmoso robinzonai

— Saugokitės hidrų! Svarbiausia — neprisileiskite jų arti!

— Kas tos hidros?

— Skraidančios dėlės. Jei pamatysite, patys suprasite. Šaudykite į jas iš apačios!

— Aišku. Leidžiamės į lygumą tarp labai aukštų kalnų ir jūros. Iki greito…

Transliacija nutrūko. Mes laukėme, tramdydami tolydžio augantį nerimą. Kažkur tenai, už šešių suvirš tūkstančių kilometrų nuo mūsų, septynetas narsuolių kovėsi su mirtimi. Praėjo gera valanda, ir tik tada mūsų garsiakalbis atgijo vėl:

— Nusileidome sėkmingai. Lėktuvas smarkiai apgadintas, tačiau mes visi gyvi. Nelaimei, turėjome išpilti beveik visą benziną o mūsų akumuliatoriai gerokai išsikrovę. Todėl tik retsykiais siusime savo šaukinius, kad jūs neiškryptumėt iš kelio. Baigiau.

— Kai leisimės į kelią, pranešime. Susisieksime su jumis kiekvieną dieną tuo pačiu Žemės laiku. Dabar devynios valandos trisdešimt septynios minutės. Laikykitės! Iki pasimatymo.

Tučtuojau išvykau į Port Leoną, kur ant bangų jau sūpavosi

„Temereras”. Tą pačią dieną j į ir išbandėme. Tai buvo nedidelis keturiasdešimt aštuonių metrų ilgio ir penkių metrų pločio laivelis su keliamąja viso labo šimto keturiasdešimties tonų galia. Du galingi dyzeliniai demontuotos gamyklos varikliai įgalino jį išvystyti dvidešimt penkių mazgų greitį. Plaukdamas vidutiniu dvylikos mazgų greičiu, „Temereras” su turimomis degalų atsargomis galėjo įveikti dešimt tūkstančių mylių. Įvertinus kuklias mūsų galimybes, jis buvo tikras laivų statytojų šedevras!

„Temererą” apginklavome sunkiuoju dvidešimties milimetru kulkosvaidžiu, o kadangi pastarajam liko nebedaug šovinių, pridėjome dar ir raketinę artileriją. Nuo didvyriško mūšio su hidromis laikų iš esmės patobulinome šį ginklą. Laivo priekyje bei paskuigalyje stovėjo sudvejinti kreipiantys įrenginiai, nuo kurių vienu metu galėjo pakilti keturios raketos, sveriančios po dvylika kilogramų: jos stebėtinai taikliai numušdavo taikinį penkių kilometrų atstumu. Palei bortus išsidėstė lengvesnių raketų atramos — šios „mažylės” kliudydavo taikinį septynių kilometrų atstumu.

Paskubomis išmėginome laivą (nuplaukėme juo iki Dordonės žiočių ir atgal), o tada įsakiau sukrauti į jį maisto atsargas bei šaudmenis.

Įgulą sudarė dvylika žmonių. Šturmanu paskyriau Mišelį, vyriausiuoju mechaniku — Bironą. Penketas kitų jūreivių kadaise tarnavo laivyne, gi aš pats mažu buriniu bičiulio laiveliu triskart perplaukiau Viduržemio jūrą ir šiaip ne taip įsisavinau laivo vairavimo pagrindus.

Pasiėmėme mažą specialiai įrengtą sunkvežimiuką — sumažintą mūsų ištikimojo šarvuočio kopiją aprūpintą radijo siųstuvu.

„Temereras” lėtai nuplaukė upe. Kai pasiekėme Dordonės žiotis, pasiunčiau šaukinius; lėktuvo įgula trumpai atsiliepė. Ir štai mūsų laivas vėl sūpavosi ant bangų — mes išplaukėme į vandenyną.

Nutolę nuo kranto, pasukome į pietus. Pakrantėje plytėjo plokščia lyguma, apėjusi aukštomis žolėmis. Keli ssvisai, kurie apsilankė šioje slvipams priklausančioje teritorijoje ir sugebėjo pargrįžti atgal gyvi, pasakojo, kad tokia stepė driekiasi toli į žemyno gilumą ir siekia kalnagūbrį, tačiau iš jūros tų kalnų neįžiūrėjome.

Mudu su Mišeliu stovėjome ant tiltelio. Laivas plaukė dvylikos mazgų greičiu, varikliai dirbo nepriekaištingai, jūra liko rami. Nenorėdamas gaišti laiko veltui, paėmiau jūros vandens mėginių ir ištyriau juos mūsų mažoje laboratorijoje: pasirodė, jog vandenyje gausu chloro. Neilgam sumažinę greitį, išmetėme už borto primityvų tralą; kai netrukus ištraukėme jį į denį, tinkle knibždėjo visokiausių rūšių žuvys: vienos panėšėjo į žemiškas, kitos buvo visai netikėtų formų.

Vakare saulė nuskendo purpurinio saulėlydžio gaisuose. Nors palyginti su mūsų senąja žemiškąja Saule Helijas atrodo žydras, Telo planetos saulėlydžiai pasižymi raudonų tonų gausa, nes čionykštis atmosferos sluoksnis gerokai plonesnis.

Mėnuliai švietė pakankamai ryškiai, tačiau naktį greitį sumažinome iki šešių mazgų. Anaiptol netroškau, kad „Temereras” užplauktų ant kokio nors nežinomo rifo. Paryčiui buvome jau už keturių šimtų penkiasdešimties kilometrų nuo uosto. Krantas liko toks pat žemas bei plokščias.

Vidudienį išvydome salų, salelių ir smėlėtų seklumų labirintą; nesiryždamas plaukti į nepažįstamus užutekius, kur mūsų kiekviename žingsnyje tykojo pavojai, įsakiau sukti į atvirą jūrą, ir veikiai žemė dingo iš akių. Paskyrėme tris budėjimo laikotarpius: pirmas budėjau aš, po manęs — Mišelis, o trečias — mūsų bocmanas, senas jūrininkas, penkiolika metų ištarnavęs kariniuose laivuose.