Kosmoso robinzonai

Ketvirtąją dieną tolumoje vėl pasirodė žemė, nors mes visąlaik plaukėme tuo pačiu kursu — stačiai į pietus. Matyt, žemynas linko į pietvakarius, bet, galimas daiktas, toji sausuma buvo kokia nors sala. Kirtome 32° šiaurės platumos. Buvo karšta, bet kol kas pakenčiama. Tos pačios dienos vakare išvydome, kaip tarp bangų nardo ir pliuškenasi kažin koks didžiulis juodas gyvis. Dėl viso pikto įsakiau paguldyti raketas į kreipiančiuosius lovius ir pasiruošti, tačiau pabaisa dingo, neatkreipusi į mus dėmesio. Susisiekiau su Kobalt Sičiu ir sužinojau, kad, nepaisant visų įmanomų pastangų, ryšys su Naujuoju Vašingtonu kol kas dar neužmegztas.

Krantas vėl išnyko tolyje. Ryte, kai jau norėjau įsakyti sukti į rytus, stebėtojai priešaky išvydo žemę. Nusprendžiau išžvalgyti vietovę. Lotu matuodami dugną, atsargiai prisiartinome prie tuštutėlio kranto. Mišelis nustatė koordinates: 19°44′ šiaurės platumos, 18°22′ vakarų ilgumos Kobalt Sičio atžvilgiu. Veikiausiai mes aptikome kokios nors salos iškyšulį. Iš pradžių norėjau išlipti į krantą, bet paskui šios minties atsisakiau, ir mes pasukome į pietryčius.

Iškvietėme lėktuvą ir ilgai nesulaukėme atsakymo. Po dviejų valandų jie patys susisiekė su mumis ir paaiškino, jog tik ką atmušė hidrų ataką — ne žalių, o rudų, tačiau nepaprastai didelių — nuo dvylikos iki penkiolikos metrų ilgio.

Be didesnių nuotykių (neskaitant smarkaus bangavimo, kuris „Temererui” buvo nė motais) pasiekėme žemę, kurioje nusileido lėktuvas. Pasak lakūnų, tai buvo žemynas, kurį nuo mūsiškio skyrė plati sąsmauka. Norėdami ją surasti, apčiuopomis leidomės į šiaurę ir aplenkėme ilgą pusiasalį. Pakrante nuplaukėme dar bent dešimt platumos laipsnių. Čia tvyrojo nepakeliamas karštis: visiems teko užsidėti plačiabryles skrybėles ir nuolat laistyti metalinį denį. Retsykiais jūra išnykdavo tirštame tvankiame rūke — kur kas šiurpesniame už akinantį Helijo tviskesį.

Kai nusigavome iki numatyto punkto, jau vakarėjo; pasak mūsų apskaičiavimų, šį tašką ir lėktuvo katastrofos vietą skyrė trumpiausias sausumos ruožas. Tačiau krantas mus nuvylė: čia žėlė tikros mangrovinės džiunglės, medžiai stiebėsi stačiai iš jūros ir grūdosi dumblinose, klampiose seklumose, kur knibždėjo visokiausios šlykštynės, o ore tvyrojo neištveriamai dvokūs garai. Apie išsilaipinimą negalėjo būti nė kalbos. Toli horizonte regėjome didžiulį kalnagūbrį, centrinė jo viršūnė kilo į daugiau nei penkiolikos tūkstančių metrų aukštį.

Nuplaukėme palei krantą, ieškodami svetingesnės vietelės, ir už kelių kilometrų aptikome drumstos upės žiotis. Nepaisant sparčios tėkmės, mums pavyko į ją įplaukti ir įveikti dar bent devyniasdešimt kilometrų. Čia kelią galutinai pastojo dumblo sąnašos.

Užtaisėme savo ginklus, padvigubinome stebėtojų postus. Aplinkui pelkėtose pakrantėse rangėsi, šmirinėjo ir pliuškenosi pasi— šlykštėtini, kone protoplazminiai padarai. Iš balos į balą amebiniais judesiais šliaužė keisčiausios pilkos ar žalios spalvos gyvų drebučių krūvos. Dusome nuo puvimo dvoko; termometras šešėlyje rodė plius keturiasdešimt aštuonis laipsnius! Kai sutemo, pakrantes nutvieskė fosforescuojančios įvairiausių spalvų, dydžių bei formų dėmės, lėtai judančios troškioje tamsoje.

Ilgai ieškoję dešiniajame krante aptikome uolėtą atbrailą ant kurios, regis, nesiveisė jokios gyvos būtybės. Manevruodamas dviem sraigtais, „Temereras” prisišliejo prie uolos. Tada įkalėme į minkštą skalūną plieno pleištus ir prišvartavome laivą virvėmis. Laivą su krantu sujungė rąstinis tiltas, kuriuo į sausumą atsargiai nuriedėjo sunkvežimiukas.

— Kas važiuos? — paklausė Mišelis. — Tu, aš, o kas su mumis?

— Tu nevažiuosi, — paprieštaravau. — „Temerere” turi pasilikti žmogus, nelaimės atveju galintis parplukdyti laivą į uostą.

— Vadinas, pasilieki tu. Astronomų turime devynias galybes, gi tu — vienintelis mūsų geologas.

— Čia vadovauju aš. Įsakau tau pasilikti! Galėsi važiuoti vietoj manęs antruoju reisu. Susisiek su lėktuvu, sužinok, kiek iki jo kilometrų ir kokia kryptimi mums važiuoti.

Ryšį užmezgėme greit. Mišelis mikliai paskaičiavo:

— Apie trisdešimt kilometrų, pietvakarių kryptis.

Sužinoję, kad mes atsidūrėme taip arti, amerikiečiai sukliko iš džiaugsmo.

— Mes beturime du litrus geriamo vandens ir nė vienos tabletės sterilizacijai, — pasiskundė lakūnai.

— Atvyksime po poros valandų, — atsakiau. — Pasiruoškite. Jei turite bent kiek degalų, užkurkite laužą: dūmai bus mums orientyru.

Sėdau už vairo, jūreivis Andrė Etjenas stojo prie sudvejintų raketų lovių. Apkabinau Mišelį, pamojavau likusiems, ir mes leidomės į kelią.

VIOLETINĖ MIRTIS